Darbas parduotuvėje – lyg gerai surežisuoto filmo ar laidos siužete

Priešingai nei manė pirmus kartus už prekystalio moterį pamatę ir ją atpažinę pirkėjai, Aurelija čia iš tiesų dirba, o nesifilmuoja dar viename televizijos šou. Vis tik, jos gyvenimas ir kasdienybė darbe ne kiek nenusileidžia gerai surežisuotai laidai ar kino filmui, kurio nemažą siužeto dalį dabar užima veiksmas parduotuvėje, kurioje, kaip pati sako, atsibodus gulėti ant sofos, Aurelija įsidarbino jau įkopusi į septintą dešimtį. Jos portretas pristatomas „Rimi“ organizuotoje ir internete eksponuojamoje fotomenininkės Neringos Rekašiūtės parodoje #AmžiusNesvarbu.

Pirma darbo diena įsiminė ilgam

„Labai gerai prisimenu savo pirmą savarankišką darbo dieną. O dievuliau brangus! Po vienos dienos bendro darbo su kolege, antrą dieną atėjau į popietinę pamainą ir likau viena skyriuje, kuriame – ir jau pagaminti žuvies, mėsos patiekalai, ir šviežia, ir šaldyta žuvis, ir sumuštiniai. Po darbų žmonių daug, susidarė eilė, o aš viena. Žmonės link vakaro pikti – visi valgyti nori. Išsišiepiau iki ausų ir skubu suprakaitavusi, ir tik atsiprašinėju pirkėju, kad nespėju”, – su plačia šypsena pasakoja Aurelija. Su dar platesne šypsena ji tęsia prisimindama, jog tą dieną sugedo svarstyklės ir reikėjo ieškoti sprendimo, kaip pirkėjams paduoti kvitą su prekės svoriu ir kaina, kai šis neprisiklijuoja, galiausiai – jau ir joks kvitas nebepasirodo. Teko skambinti netoliese gyvenusiai kolegei.

Po metų darbo vienoje Kauno „Rimi“, Aurelija jau žino, kaip nuraminti nerimastingą ar net piktą pirkėją: „Prieš kelias dienas aptarnavau žmogų, kuris turėjo gal minutę palaukti, kol galėjau prie jo prieiti. O jis labai piktai: „Man tos mišrainės!”. O aš išsišiepus iki ausų ir sakau: „Gerai, paduosiu Jums tos mišrainės, tik Jūs nepykite, ar Jums kas nors blogai?“ O jis: „Aš pavargęs, iš darbo“. Aš atgal: „Bet Jūs toks negražus, kai pykstate!” ir pirkėjas nusišypsojo. „Tokį ir įsimylėti galima!“ – pagyriau ir jis su plačiausia šypsena išėjo į namus“. Pasak Aurelijos, ji jaučia ypatingą malonumą, kai gali padaryti žmogui gerą, ir neįsivaizduoja didesnio džiaugsmo, nei tada, kai gali pataisyti kitam nuotaiką.

Tik 66 – tikisi sulaukti 99-erių

Pačiai neprarasti nuotaikos darbe Aurelijai padeda ryški gyvenimo patirtis ir bendravimo įgūdžiai, kuriuos ištobulinti leido darbas ekskursijų biure: „Po 30 žmonių grupes lydėdavau į keliones po visą buvusią Tarybų Sąjungą, o kelionei pasibaigus sulaukdavau tik pačių geriausių įvertinimų iš turistų.“ Neabejotinai didesnę bendravimo, derybų ir konfliktų valdymo patirtį moteriai suteikė jos su vyru turėta ir puoselėta šeimyna, kurioje užaugo 28 vaikai. Su dešimčia iš jų moteris ir dabar liko šeima: vaikai Aureliją lanko, su mamos diena pasveikina, bendrauja per „Facebook“. „Aš ir pati pas juos važiuoju. Neseniai viena mergaitė tekėjo, pakvietė į vestuves – jose buvau ir aš, ir biologinė mama, kuriai padėkojau, kad ją pagimdė ir aš turiu nuostabią dukrą“, – su pasididžiavimu pasakoja Aurelija.

Be didelės šeimos, moteris turi ir būrį draugių, su kuriomis leidžia laisvalaikį – pasitaikius progai, laisvadieniais, Aurelija su jomis skuba į šokių klubą arba sėda į automobilį ir važiuoja pas seserį į Druskininkus, kur taip pat lankosi šokių vakaruose. „Man labai keista, kad mes, bobutės, šokam, o jaunimas sėdi, tingi“, – stebisi 66-erių kaunietė. Tą dieną, kai minėjo šią sukaktį, ji pirmą kartą nedarė šventės, nors paprastai visus gimtadienius mini. „Pasidarė baisu, kad jau 66-eri, greitai 70, bet atsisėdau į automobilį ir važiuoju į Druskininkus, pas seserį. Važiuoju, klausau muzikos ir visiems, pasveikinusiems per „Facebook“, dėkoju ir sakau: man tik 66, tikiuosi sulaukti 99!”, – su dideliu entuziazmu pasakoja Aurelija.

Drąsina jaunesnes drauges ieškoti darbo

Žymiai mažiau entuziazmo garsi moteris turėjo, kai sesuo, radusi darbo skelbimą internete pasiūlė pabandyti įsidarbinti „Rimi“. „Kas ten mane ims, galvojau. Kitur jau ne kartą siunčiau CV, bet įrašyti gimimo metai iš karto nulemia jų sprendimą, todėl pridedu nuotrauką, kad pamatytų, jog aš dar gerai atrodau. Juk moteris moteriai nelygu. Kas gyvai manęs nėra matęs, mano, kad siunčiu prieš 10 metų darytas nuotraukas, nes jose aš iš viso gerai atrodau. Nors ir realiame gyvenime, iš žiniasklaidos mane atpažinę žmonės prieina ir stebisi, sakydami, jog gyva aš geriau atrodau. Tokiems atsakau: „Labai atsiprašau, o jūs mane mirusią matėte?“ – kvatoja Aurelija.

Tuo tarpu iš tiesų jaunesnes savo pažįstamas, kurios neturi darbo ir galvoja, kad nesugebės, kad fiziškai bus per sunku, todėl jo neieško, Aurelija ramina ir vėl juokauja: jei ji be problemų dirba visą dieną net neprisėsdama, nes bijo, kad, jei prisės ant šiukšliadėžės, ji gali sulūžti, tai ir jos draugės sugebės dirbti. O dabartinis darbo kolektyvas žinomai kaunietei labai patinka: kai laisvadieniais užsuka į tą pačią „Rimi“ parduotuvę produktų, koleges pradžiugina sakydama, kad atvažiavo, nes pasiilgo.