Ir pensijoje siekia padaryti kaip įmanoma geriau

Nuo Naujųjų metų – iki atostogų. Nuo atostogų – iki Naujųjų metų. Tiek dar dirbti sau ir vadovei kaskart pažada šiemet 75-etį švęsiantis Antanas Raščius. Ir taip jau aštunti metai. Išėjęs į pensiją, buvęs futbolininkas, fizinio rengimo treneris, treniravęs Lietuvos krepšinio ir tinklinio komandas, prekybos centre „Rimi“ dirba daugumos net nepastebimą, bet gerajai pirkėjo patirčiai užtikrinti svarbų – krepšelių surinkėjo darbą. Su ypatinga pagarba vadovams, rūpesčiu kolegomis ir pirkėjais kalbantis Antanas tvirtina, jog galimybė užsidirbti ir pinigai tikrai nėra pagrindinis motyvas kiekvieną dieną ir pensijoje eiti į darbą, svarbiausia – galimybė bendrauti.

Į parduotuvę – pasimatyti su krepšelių surinkėju

„Man gyvenime sekėsi. Kai baigiau futbolininko karjerą ir kelis metus kaip fizinio parengimo treneris treniravau tuomet garsią moterų krepšinio „Kibirkšties“ komandą, atėjau dirbti į „Žalgirio“ tarybą, administravau tinklinio klubą „Kuro aparatūra“. Ten, pasaka, su kokiais žmonėmis teko dirbti – irkluotojai Juozas Jagelavičius, Zigmas Pranciškus Jukna, Julius Vytautas Briedis, Vladislovas Česiūnas. Tai labai daug sporte tuo metu pasiekę ir aukštas pareigas užėmę žmones, bet rasdavau su jais bendrą kalbą. Nelendi ten, kur tau nereikia, dirbi savo darbą ir stengiesi jį padaryti, jei ne idealiai, tai kaip įmanoma geriau“, – pasakoja Antanas Raščius.

Tų pačių principų – padaryti kaip įmanoma geriau, vyras laikosi ir dirbdamas krepšelių surinkėju. „Jei matau, kad eina moteris su vaiku ir ieško pinigų vėžimėliui pasiimti – jei tik galiu, visada atrakinu vežimėlį. Arba, vežu vėžimėlius iš lauko ir matau, kad eina senutė su lazdele – privažiuoju ir duodu vežimėlį: jai bus lengviau. O tai visada sugrįžta – ir seni, ir jauni ateina, dėkoja už darbą, pagyras rašo. Ateina, pavyzdžiui, viena jauna pora, o vyras ir sako, jog žmona specialiai paprašė vykti į šią parduotuvę, nes Antano pasiilgo“, – šypsosi garbaus amžiaus vyras, dirbti ir pensijoje nusprendęs po to, kai sulaukė kvietimo iš „Rimi“ prekybos tinklo, kurio parduotuvėje, daržovių skyriuje, dirbo iki pensijos, vadovų.

Daro daugiau nei priklauso – kad pirkėjams būtų patogiau

Jiems Antanas rodo ypatingą pagarbą ir, nors jam nepriklauso, jei tik gali, pasirūpina, kad vyr. kasininkėms netektų kilnoti sunkių dėžių su pirkinių maišeliais. Lygiai taip pat vyras pasirūpina, kad joms nereikėtų ieškoti kasų juostų, kurios iš sandėlių dažnai atvažiuoja sudėliotos keliose skirtingose dėžėse – nors ir neprivalo, Antanas surenka jas visas į vieną vietą. „Kartu dirbančios moterys jau žino, kad aš tuo rūpinuosi, todėl pamačiusios ne vietoje besimėtančią kasos juostą, padeda į sutartą vietą. Lygiai taip pat, dabar jau be žodžių, valytojos išplauna ir išsausina pirkinių krepšelius, kuriuos surinkęs bent kartą per savaitę joms atnešu“, – sako A. Raščius, kuris dirbdamas stengiasi vaikščioti kuo greičiau ir kuo daugiau kartų apeiti kasas bei surinkti krepšelius. – „Pirkėjai stovi prie kasų. Juk reikia, kad jiems patogu būtų, kad krepšelių krūvos nesimėtytų. Lygiai taip pat norisi, kad pirkėjams nepritrūktų vėžimėlių, todėl stengiesi ir juos kuo greičiau surinkti.“

Atlikdamas savo tiesiogines pareigas bei padedamas kolegoms ir pirkėjams, aštuntą dešimtį įpusėjęs Antanas sako, darbe fiziškai nepavargstantis. Didžiąją dalį gyvenimo sportui atidavęs vyras ir laisvalaikį leidžia aktyviai: kelis kartus per savaitę sportuoja Vingio parke, sporto klube arba baseine. „Keliuosi anksti. Iš ryto nueinu į Vingio parką ir jame praleidžiu 2-2,5 valandas. Turiu susidėliojęs maršrutą, kurio ilgis, išmatavau, –  12 km 800 m. Visą ratą kiekvieną kartą apeinu. Miške svarčius pakilnoju, padarau pratimų ant suoliuko“, –  pasakoja Antanas. Vis tik vilnietis pripažįsta, dirbti vyresniame amžiuje gali būti nelengva, bet bandyti reikia ir galima, o amžius darbui nėra svarbus.

Dirbdamas vyresniame amžiuje tapo ramesnis

A. Raščius atskleidžia, kad dirbdamas vyresniame amžiuje jis taip pat nemažai išmoko ir pats pasikeitė – tapo nuoseklesnis, ramesnis. „Iš pradžių daug pergyvendavau, kad kaupiasi krepšelių krūvos, vežimėliai nesurinkti, bėgau, skubėjau. Dabar jau žymiai ramiau ir santūriau į viską žiūriu. Taip pat bendravimas su pirkėjais išmokė kantrybės ir supratimo. Jei anksčiau pykdavau, kad pirkėjas pastatė automobilį ant tako ir man sunku su vėžimėliais praeiti, dabar jau su šypsena veide atkreipiu jo dėmesį, kad negražiai sustojo“, – pasakoja geros nuotaikos nestokojantis Antanas.

Tiesa, vyras vis dar nemoka santūriai stebėti sporto varžybų, kurioms taip pat skiria ne mažą laisvalaikio dalį. „Dažniausiai žiūrėti varžybų einu vienas, kartais su sūnumi. Kai žaidžia „Lietuvos rytas“ ir „Žalgiris“, sergu už pastarąjį ir iš „Ryto“ sirgalių sulaukiu prašymų: „Tėvuk, tu sirk, bet truputi ramiau!“. Kai stebiu varžybas per televizorių, namie net musės neskraido. Man reikia susikaupti. Žmona jau žino, tuo metu leidžiame laiką atskiruose kambariuose“, – pasakoja aistringas sirgalius.

Antano silpnybė – pirkti maistą namams

Dar vienas Antano pomėgis laisvalaikiu – eiti apsipirkti. „Pirkti maistą – mano silpnybė. Labai mėgstu eiti į turgų, su ten dirbančiomis moterimis pabendrauti. Tai, žinoma, ne visada į gerą piniginei – dažnai nuperku tai, ko nereikia, ar daugiau nei reikia. Tada tenka tyliai išsikepti nupirktą lašinių perteklių su kiaušiniais, kad žmona nesužinotų“, – juokiasi Antanas. Pasak jo, kitos moterys žmonai pavydi, nes jai nereikia ir į parduotuves ji nevaikšto, nors pati, kaip ir Antanas, dirba tame pačiame „Rimi“ prekybos tinkle.

Neseniai pora minėjo vedybinio gyvenimo 50-ies metų sukaktį. Prieš tiek pat laiko jiedu kartu grįžo iš Rusijos, kur Antanas buvo gavęs paskyrimą dirbti treneriu. Sprendimą grįžti į gimtinę su tuo metu nei žodžio lietuviškai nemokėjusia sutuoktine vyras laiko vienu iš dviejų svarbiausių gyvenimo įvykių. Pirmasis – sūnaus gimimas. Vyro atmintyje labai ryškiai įsirėžė ir pirmoji darbo krepšelių surinkėju diena. Tai buvo kovo 8-oji, penktadienis, kai prekybos centruose lankosi labai daug žmonių. Išvakarėse sulaukęs gausaus būrio neplanuotų svečių, vyras ilgokai su jais užsibuvo, tačiau tai nesutrukdė, kad būtų priimtas į darbą be bandomojo laikotarpio. Tuomet, prieš 8 metus, su parduotuvės direktore sutarė, jog dirbs iki Naujųjų. Šiemet sutarė tą patį, bet šį kartą mano, kad dirbą jau tikrai baigs ir mėgausis užtarnautu poilsiu.