Pardavėjos darbui būtinas pašaukimas

Nors per šiuos metus pasitaikė visko – ir diskriminacijos dėl amžiaus, ir nepatenkintų ar net aršiai nusiteikusi pirkėjų, Sofija liko ištikima profesijai  bei yra įsitikinusi, jog pardavėjos darbui būtinas pašaukimas. Jo vedina klaipėdietė pirkėjams, kurių dalis jau tapę draugais, ne tik pati pataria, kokią mėsą kokiam patiekalui pasirinkti, bet ir sulaukia jų rekomendacijų, kokį naują receptą išbandyti. Jomis Sofija dalinosi ir dalyvaudama „Rimi“ inicijuotos ir šiuo metu internete eksponuojamos parodos #AmžiusNesvarbu fotosesijoje.

Bendraujant su pirkėjais – kantrybė praverčia

„Bendraujant su pirkėjais, turi būti švelni, dėmesinga, pasirengusi padėti. Turi mokėti bendrauti, ypač šiais laikais, kai pirkėjų būna įvairių – pasitaiko ir labai piktų. Niekada neužmiršiu, kai kartą teko ne tik piktų žodžių išgirsti, bet ir išmanevruoti bei išvengti susidūrimo su pirkėjos mesta malta mėsa. Nors jau buvo benueinanti su preke, jai pasirodė, kad ji nešviežia, nors taip nebuvo, ir labai supyko“, – labiausiai įsiminusi įvykį prisimena visą savo gyvenimą prekyboje dirbanti p. Sofija. Tada ir visais kitais atvejais, kai tenka bendrauti su nepatenkintu klientu, jai padeda įgimta savybė išlikti ramiai, nutylėti, neprieštarauti.

„Mano toks būdas. Jis labai praverčia dirbant, ypač su šviežia mėsa, žuvimi, kuri turi specifinį kvapą. Pasitaiko pirkėjų, kurie to nesupranta – jiems atrodo, kad žuvis nešviežia, sena, tada ima bumbėti, net patriukšmauja. Tokiais atvejais tiesiog nutyliu, o kol iš darbo pareinu namo – viskas užsimiršta“, – atvirauja p. Sofija. Nepaisant pasitaikančių ne itin malonių situacijų, moteriai darbe labiausiai ir patinka bendravimas su pirkėjais: „Dažniausiai jie patys pradeda kalbą – išklausau, pritariu, jei prašo – patariu. Ypač vyresni žmonės noriai bendrauja, atsiveria.“

Neįstojusios mokytis ir atėjusios dirbti – ilgai neužsibūna

Prekybos mokslus baigusi ir ilgametę patirtį sukaupusi p. Sofija įsitinusi, kad pardavėjos darbui būtinas pašaukimas. Geriausias to įrodymas – jaunos merginos, kurių ne vieną teko mokinti prekybos subtilybių. „Ne tik parduotuvėje, kurioje pati dirbu, bet ir kitose, naujai atidaromose, tenka mokinti naujas darbuotojas. Tenka ir vietoje jų, jei trumpai padirbusios, išeina, važiuoti padirbėti. Dažniausiai ilgai neužsibūna tos, kurios ateina dirbti ne pagal specialybę, o, pavyzdžiui, todėl, jog niekur neįstojo“, – pastebėjimais dalinasi moteris.

Jei važiuoja ne darbo tikslais, tai dažniausiai vyksta į uošvių paliktą sodybą kaime, kuriame po išėjimo į pensiją gyvena p. Sofijos vyras. „Aš ne ypatingai kaime noriu būti. Jaunystėje iš Tauragės rajone esančio gimtojo kaimo ir išvažiavau, nes į miestą norėjau – man be galo patinka Klaipėda, jūra, kurią gali bet kada aplankyti“, – pasakoja klaipėdietė, kuri mielai vyksta ir į sostinę Vilnių. Čia įsikūrusios moters dvi jau pilnametės dukros: „Man patinka po miestą pasivaikščioti, į teatrą, filmus einame, mielai lankau sostinės bažnyčias.“

Pirkėjai dalinasi išbandytais ir pamėgtais receptais

Vykdama aplankyti dukrų, iš Klaipėdos į sostinę moteris veža pačios paruoštų patiekalų, tarp kurių dažnai – ir iš mėsos, žuvies. Moteris yra išbandžiusi ir nemažai patiekalų, kuriuos jai rekomendavo į vieną iš uostamiesčio „Rimi“ ateinantys pirkėjai: „Pirkėjai kartais papasakoja, ką ir kaip gamina, pasidalina receptais. Ne vienas pirkėjas per tiek metų jau yra tapęs draugu, net kaip šeimos nariu – ateina ir pasakoja, ką gamins pietums ar vakarienei.“

Sofija mielai ne tik išklauso, bet ir dalinasi patarimais, kokią mėsą kokiam patiekalui tinkamiausia, pavyzdžiui, plovui galima rinktis ir sprandinę, ir šoninę be kaulo, ir liesą mėsą iš mentės, tradiciniams zrazams – sprandinę, nugarinę ar kumpį, o lietuvių mėgstamiems šašlykams pati geriausia sprandinė, taip pat tinka mentė, kumpis ar net šoninė, kuria supjausčius gabaliukais pagaminami skanūs šašlykai.