„Rimi“ dirbanti ukrainietė K. Rachkauskenė išgyvendama dėl artimųjų džiaugiasi lietuvių gerumu

„Ištekėjau, o mano vyras, nors taip pat yra iš Ukrainos, tuo metu gyveno Lietuvoje. Jis puikiai kalba lietuviškai, nes iš čia kilęs jo tėtis. Atvykau į Vilnių gyventi kartu su savo vyru, čia gimė ir mūsų sūnus, – prisimindama savo pirmąsias dienas Lietuvoje pasakoja Kateryna, šiuo metu su baime ir nerimu stebinti karo įvykius gimtojoje šalyje.  – Išgyvenu didžiulį nerimą dėl gimtinėje likusių artimųjų.“

Į Lietuvą atvyko dėl meilės

Pasak Katerynos, vos atvykus į Lietuvą iš pradžių adaptuotis naujoje šalyje buvo sudėtinga, nes moteris beveik nemokėjo lietuvių kalbos. Dėl to gyvenimą Vilniuje pirmiausia pradėjo nuo kalbos pamokų, jas lankė keturis mėnesius:

„Man pasisekė, kad Lietuvoje nemažai žmonių moka rusų kalbą. Džiugina ir tai, kad darbe visi kolegos labai paslaugūs, tad kažko nesuprantant iškart atskuba į pagalbą. Niekada nemaniau, kad sulauksiu tiek dėmesio, palaikymo ir rūpesčio iš žmonių, su kuriais esame pažįstami vos kelis mėnesius. Vienas kitam esame lyg šeima.“

Nors dabar Kateryna jau susikalba lietuviškai, ieškant darbo tai buvo kone pagrindinė kliūtis. „Atėjus į „Rimi“ specialistai man norėjo suteikti progą tobulėti ir mokytis, tad ieškojo būdų, kaip galėtų mane integruoti į savo komandą. Tai pavyko padaryti labai greitai, nebuvo jokių biurokratinių trukdžių. Dabar galiu pasakyti, kad rūpintis vaikų prekių skyriumi man sekasi, esu labai patenkinta“, – sako prieš pusantrų metų  „Rimi“ duris pravėrusi ir šiuo metu Vilniaus Šiaurės miestelyje dirbanti ukrainietė.

Gyvenimą Lietuvoje sudrumstė karas

K. Rachkauskenė nauju gyvenimu bei darbu Lietuvoje džiaugėsi iki vasario 24-osios ryto, kuomet jos gimtojoje šalyje prasidėjo pirmieji kariniai veiksmai. Dabar Kateryna gyvena nuolatinėje baimėje dėl Ukrainoje likusių artimųjų:

„Ten liko mano namai, šeima, draugai. Ten gimiau ir praleidau daug metų, todėl dėl šių įvykių man ypač skaudu. Mano šeima gyvena Kyjive, tad kiekvieną dieną dėl jų bijau ir galvoju, kas ten vyksta, kaip jie laikosi. Kasdien apie šeštą valandą ryto man paskambina arba parašo mama, kad viskas gerai, ji sveika ir gyva. Tuomet pavyksta šiek tiek lengviau atsikvėpti.“

Kol kas niekas iš „Rimi“ darbuotojos draugų ar giminių neplanuoja atvažiuoti į Lietuvą, nes vyrai negali išvykti iš šalies, o moterys nenori jų palikti: „Mano sesuo ir mama nenori išvykti vienos ir pavojuje palikti savo vyrų, nors šiuo metu Kyjive padėtis labai rimta. Parduotuvėje nustatytos maisto normos, o humanitarinė pagalba atvykusi iš kitų šalių, tad žmonėms duoda tik vieną pakuotę cukraus, aliejaus ir dar keletą produktų. Mama sako, kad maisto jiems užteks tik vienai savaitei. Kaip bus toliau – niekas nežino. Kyjivo priemiesčiuose ir kituose Ukrainos miestuose, kaimuose žmonės ir vaikai miršta be vandens. Su daugeliu draugų, pažįstamų, giminaičių šiuo metu nebendrauju, nieko apie juos nežinau.“

Tuo pačiu Kateryna džiaugiasi Lietuvos žmonių susitelkimu ir susivienijimu teikiant ne tik humanitarinę pagalbą, aukojant pinigus, organizuojant protestus bei įvairias akcijas, bet ir priimant nuo karo bėgančius žmones į savo namus ar bendruomenes. Prie pagalbos prisideda ir ji – surinkusi savo, vyro ir vaiko drabužius bei vežimėlį perdavė ukrainietei, prieglobstį suradusiai Lietuvoje.

 „Nors esu saugi, taip pat jaučiu beribį kolegų palaikymą. Jie ateina, apsikabina, paklausia, kaip laikosi mano artimieji, kaip šiuo metu jaučiuosi aš, net siūlosi mano artimuosius parvežti į Lietuvą, – pasakoja Kateryna. – Tikiu, kad pati naudingiausia būsiu, kai „Rimi“ pradės dirbti žmonės iš Ukrainos. Tuomet aš jiems padėsiu apsiprasti, paglobosiu ir pasidalinsiu žiniomis.“