S. Urbonas ramybę atrado sportuodamas – prie „Savaitės ant dviračio“ iššūkio kviečia jungtis visus

Karantinas ir ištisi mėnesiai, praleisti namuose, niekam nebuvo lengvi. Nežinomybė dėl ateities bei nerimas dėl artimųjų sveikatos psichologiškai nualino ne vieną. Pandemijos akivaizdoje su psichologinėmis problemomis susidūrė ir komunikacijos specialistas Simonas Urbonas – prasidėjusios panikos atakos bei galiausiai išgirsta depresijos diagnozė privertė kardinaliai perdėlioti gyvenimo prioritetus. Sportas Simonui padėjo pasijusti geriau, tad ir šiandien, didžiausias bėdas palikęs praeityje, jis kviečia užrakinti automobilius ir jungtis prie „Rimi“ mesto „Savaitės ant dviračio“ iššūkio.

Karantino metu susidūrė su panikos atakomis

„Visos mano psichologinės bėdos prasidėjo karantinui įsibėgėjus. Pradžioje tai atrodė lyg nerimas, jog nieko nespėju padaryti kokybiškai, trūksta laiko vaikams, kurie ištisai sėdi prie ekranų, žmonai, kuri lygiai tokia pat pavargusi. Viskas kaupėsi, kaupėsi ir kartą sprogo panikos atakos pavidalu. Tuomet jos pradėjo vis dažniau kartotis, kol privedė prie depresijos. Sunkiausia, kai guli apatijoje, tau jau nieko nebesinori, bet turi elgtis kaip įprasta, kad netaptum blogu pavyzdžiu savo vaikams – tai yra pats baisiausias dalykas, kuris gali nutikti žmogui“, – pastaruosius mėnesius prisimena S. Urbonas.

Simonui labiausiai padėjo šeima, apsupusi jį beribe meile, kad ir koks jis jautėsi nelaimingas, liūdnas, piktas: „Lygiai taip pat padėjo ir specialistai. Labai dažnai žmonės galvoja, kad patys gali susitvarkyti su ištikusiomis psichologinėmis problemomis, bet aš manau, kad mes nepajėgūs savęs įveikti, tad iškart pradėjau lankytis pas psichologą. Terapijos buvo pagrindinis mano kelias nusiraminimo link, vėliau prisidėjo meditacijos, sportas, griežti mitybos ir miego rėžimai. Užmiršau visus žalingus įpročius.“

Pamažinęs darbo krūvius Simonas pradėjo daug sportuoti ir būti gryname ore. „Dariau viską, kad savo psichinę sveikatą pakelčiau į šviesesnį rytojų. Dabar esu laimingas, nes visos panikos atakos ir nerimas – jau užmaršty. Aišku, žinau, kad jie dar laukia manęs už kažkokio kampo, bet dabar jaučiuosi stipresnis ir žinau, ką daryti jiems atėjus. Nors Lietuvoje kalbėti apie psichologines problemas vis dar tabu, tikiu, kad dalindamasis savo išgyvenimais galiu paskatinti kitus ne tik ieškoti profesionalios pagalbos, bet ir atsigręžti į savo sveikatą – daugiau sportuoti, sveikiau maitintis, rūpintis ir nepamesti savęs.“

Iššūkiai – būdas plėsti savo ribas

Soc. tinkluose tūkstančių sekamas trijų vaikų tėtis nuolat kelia sau iššūkius. Kaip pasakoja pats Simonas, daugelis jų sugalvoti tada, kad jis buvo pasiekęs raudoną liniją: „Cukraus atsisakymo iššūkio ėmiausi tuomet, kai jo suvartodavau po kilogramą, internetą šimtui dienų nutariau atjungti, kai juo naudodavausi po dešimt valandų per dieną. Taigi, vieną kardinalų įprotį pakeisdavau kitu. Galiausiai, po iššūkio atsiduriu kažkur viduryje, ten, kur ir reikėtų būti. Jeigu pradžioje  suvalgydavau kilogramą cukraus, o po to atsisakau jo išvis, galiausiai suprantu, kiek man jo reikia vartoti. Tai darau tam, kad rasčiau balansą.“

Teisingiausiu savo iššūkiu Simonas vadina „Tėtis – ne šiukšlių dėžė“, kurio metu valgė darželinukų maistą: „Taip susigyvenau su tuo iššūkiu, kad po to pradėjau didžiąją maisto revoliuciją. Ir, manau, nuo to iššūkio daugelyje Lietuvos mokyklų, darželių, net ligoninių ėmė keistis maistas, žmonės pradėjo apie tai kalbėti vis daugiau. Šį savo iššūkį laikau didžiausia atlikta misija, nes padėjau visiems Lietuvos ateities vaikams, bent jau mokymo įstaigose, valgyti kitokį, daug sveikesnį, subalansuotą maistą.“

Automobilį iškeitė į dviratį

Iš viso Simonas jau yra įgyvendinęs devynis iššūkius, trukusius po šimtą dienų, tačiau paskutiniu metu jis imasi trumpesnių, greičiau įgyvendinamų projektų. Pavyzdžiui, per tris dienas nukeliauti į tam tikrą vietą – iš Vilniaus pėsčiomis nueiti į Marijampolę, Visaginą, Druskininkus, Kėdainius. „Per dieną nueinant apie 70 kilometrų pajunti kančias, laimę, meilę, ašaras. Tai trumpi, bet labai efektyvūs iššūkiai man pačiam, tai – mano religija, mano tikėjimas. Mano planuose – didžiausias žygis iš Vilniaus į Karklę, o kad fiziškai reikiamai jam pasiruošiau, priėmiau „Rimi“ Sveikatos mėnesio proga man mestą „Savaitės ant dviračio“ iššūkį, kurio metu iškeičiau automobilį į dviratę transporto priemonę. Ant dviračio paskutinį kartą sėdėjau prieš aštuonerius metus, bet, laimei, nepamiršau, kaip minti pedalus.“

Nors iš pradžių galvojo, kad yra puikiai pasiruošęs iššūkiui, pirmą dieną pavažiavęs 6 kilometrus Simonas suprato, kad paprasta nebus: „Dirba visai kiti raumenys, o minti dviratį mieste nėra taip jau lengva. Tiesa, po poros dienų kūnas priprato, tad kitą ryte visai lengvai šokdavau ant dviračio ir leisdavausi į darbą. Labai smagu pajusti tikrą pavasarį ir keliauti klausant paukščių čiulbėjimo, apžiūrint krantines, takus, kurių važiuodamas automobiliu nepamatysi. Net esant blogam orui sėdau ant dviračio ir nuvažiavau 20 kilometrų pliaupiant lietui, bet su didele šypsena veide. Buvimas gryname ore tapo mano geros nuotaikos receptu.“

Šią savaitę visur keliavęs dviračiu Simonas įveikė 100 kilometrų, bet sustoti nežada – į darbą ir toliau mins pats. „Dviratis bus mano šios vasaros palydovas ne tik mieste – kilo idėja juo numinti ir iki kitų miestų. Pernai „Rimi“ mane užkrėtė idėja bėgti ir tai darau iki šiol, ruošiuosi rudenį bėgti pusmaratonį, dabar į mano gyvenimą sugrąžino dviratį ir, tikiu, jis taip pat taps gyvenimo būdu. Judėjimas – geriausia, ką sau galime padovanoti.“