Skruzdelynų pradininkė J. Špakauskienė: „Gyvenimo verslas gimė iš šeimos recepto“

Jų prieš kone trisdešimt metų negalėjai nusipirkti kiekvienoje parduotuvėje. Būtent prieš tiek laiko kaišiadorietė Jolanta Špakauskienė, radusi mamos receptą, iškepė savo pirmąjį skruzdelyną ir puoselėdama lietuviškos kulinarijos tradicijas nusprendė atidaryti savo verslą. Šiandien Jolantos saldumynų galima įsigyti „Rimi“ tinklo parduotuvėse visoje Lietuvoje, juos ragauja ne tik šalies, bet ir užsienio šalių gyventojai, o iš jos receptų mokosi jaunosios konditerių kartos.

Puoselėja šeimos tradiciją

Pirmasis Jolantos žingsnis šakočių ir skruzdėlyno verslo link įvyko prieš 27-erius metus. Tuomet jauna mergina pabandė iškepti šakotį pagal savo mamos receptą. „Mūsų šeimos šventės buvo neįsivaizduojamos be skanaus, puraus ir gardžiai kvepiančio mamos šakočio. Matydama, kad šakotis tampa tradiciniu saldumynu, visų svarbių švenčių metu norėjau išlaikyti šią tradiciją, ir, galbūt, perduoti ją ateities kartoms. Tuomet tikrai negalvojau ir net nesvajojau, kad šakočių kepimas gali tapti pagrindine mano gyvenimo veikla, išsivystyti į gana didelį verslą“, – veiklos pradžią prisimena kaišiadorietė.

Pirmieji šakočio kepimo bandymai buvo visai neprisvilę, o anaiptol – gana sėkmingi, tad Jolanta, sulaukusi artimųjų pagyrimų, nusprendė pabandyti juos parduoti: „Pirmoji mano prekybos vieta buvo Zanavykų turgus, Žaliakalnyje. Pamenu, kaip stovėjau ten viena prie visai nedidelio staliuko, ant kurio buvo vos keli nedideli šakočiai. Tiesa, juos parduoti pavyko gana greitai – sulaukdavau gerų atsiliepimų ir sugrįžtančių pirkėjų.“

Po pasisekimo pardavinėjant šakočius, kaišiadorietė nusprendė pabandyti pagaminti ir kitą tradicinį lietuvišką saldumyną – skruzdėlyną: „Skaičiau receptus, eksperimentavau, vėliau vykau į Alytų, kur mokiausi, ir galiausiai man pavyko pagaminti saldų, skanų, burnoje tirpstantį skruzdėlyną“, – pasakoja Jolanta, pirmoji pradėjusi pardavinėti šiuos tradicinius lietuviškus desertus. Vos po metų verslininkė sulaukė pasiūlymo tiekti savo produkciją „Rimi“ ir kitiems didesniems prekybos centrams.

„Tuomet supratau, kad reikia dirbti daugiau arba trauktis. Pasirinkau pirmąjį variantą – atidariau nedidelį gamybos cechą. Pradžioje apmokiau dirbti savo artimuosius, sukūriau mažą šeimos įmonę, kurioje visi dirbdavome ir iki vėlyvos nakties. Vėliau atsirado galimybė pasamdyti darbuotojus ir gamybos kiekius gerokai padidinti. Sunku buvo išsilaikyti, nes atsirado daug užsienietiškos produkcijos, pasirinkimų įvairovė, didesnė konkurencija. Laimei, vis atsirasdavo pirkėjų, kurie vertino lietuvišką produkciją, tradicijas ir pirkdavo mūsų prekes, – sako Jolanta. – Per šiuos veiklos metus daug kas keitėsi, tačiau visgi labiausiai pasiteisino tradicijos ir senoviniai, išlaikyti receptai. Nepasikeitė tik viena – kaip pradžioje, taip ir dabar, iš visų jėgų stengiamės, kad mūsų produktai bent trumpam, savo skoniu, sugrąžintų į vaikystės prisiminimus.“

Nori išsaugoti autentiškumą

Saldūs, medaus glaistu arba kondensuotu pienu pertepti skruzdėlyno lakštai ir burnoje tirpstantys šakočiai, iškepti Jolantos ceche, pasižymi tuo, kad yra gaminami pagal senovinius receptus, išlaikant visas tradicijas ir naudojant tik lietuviškus produktus – verslininkei ypač svarbus autentiškumas: „Esame pasirinkę ir daug metų dirbame su tais pačiais Lietuvos žaliavų tiekėjais, kurių kokybe esame labai patenkinti. Vertiname šią draugystę ir tikime, kad desertų pirkėjai jaučia kokybę. Juk, pavyzdžiui, paėmus kitus miltus, receptas gali gautis visai kitokio skonio.“

Prisimindama verslo pradžią, J. Špakauskienė būtent receptūrą mini kaip daugiausia iššūkių sukėlusi gamybos etapą. „Reikėjo atrasti tinkamą kokybę, išdirbti receptų autentiškumą, pasidaryti technologinę kortelę. Daug laiko užėmė tinkamų produktų, galinčių ne tik išbūti pagal tinkamumo laikotarpį, bet ir pasižyminčių autentišku skoniu, atsirinkimas“, – prisimena verslininkė.

Jolanta pripažįsta, jog norint gaminti lietuviškus saldumynus, reikia įdėti labai daug meilės – nieko nesigaus norint pagaminti šakotį ar skruzdelyną kuo greičiau: „Pavyzdžiui, šakočiui reikia trijų-keturių valandų darbo, kad jis būtų trapus ir skanus. Dėl to mėgstu sakyti, jog už kiekvieno kokybiško produkto slepiasi sunkus žmogaus darbas ir laikas. Viską darant kokybiškai, reikia įdėti tikrai daug pastangų.“

Gamina tik iš anksto užsisakius

Verslininkė dabar produkciją gamina tik gavusi užsakymą. Nors didžiausias darbymetis Jolantai būna per Kalėdas ir Naujuosius metus, lietuviai šakočius ar skuzdelynus užsakinėja ir vestuvėms, krikštynoms, gimtadieniams. „Turime nuolatinius klientus, tad užsakymus visada derinamės iš anksto. Neprisigaminame produkcijos į priekį ir jos nesandėliuojame, nes norime užtikrinti šakočių bei skruzdelynų šviežumą, be to, išvengiame maisto švaistymo“, – verslo užkulisius atskleidžia J. Špakauskienė.

Jolanta pripažįsta, kad pirkėjams ne tik skonis, bet ir kaina ypatingai svarbi. Juk šakotis – ne pats pigiausias saldumynas, kurį žmonės pirktų kasdien. „Seniau šakotis buvo viso stalo puošmena. Dabar atsirado receptų, kurie leidžia jį pagaminti pigiau, tačiau skoniu jis tikrai neprilygsta tradiciniam šakočiui – kokybiško produkto kaina bus visada didesnė“, – sako verslininkė.

Nusipirkus šakotį ar skruzdėlyną, konditerė rekomenduojama saldėsius laikyti ne didesnėje nei 25 laipsnių temperatūroje. Po pakuotės atidarymo skruzdėlynai šviežūs ir skanūs išlieka savaitę laiko, o šakočiai – net mėnesį. Svarbiausia tinkamai juos supakuoti.