Statistinis lietuvis kasmet išmeta pusšimtį kilogramų maisto, nors jam išleidžia rekordines sumas

Šia proga prekybos tinklas „Rimi“ inicijavo viešą ekspertų diskusiją apie maisto švaistymo situaciją Lietuvoje bei būdus, kaip šią problemą spręsti. „Maisto banko“ direktorius Simonas Gurevičius, Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro direktorius Algirdas Reipas, virtuvės šefas Evaldas Žaliukas ir „Rimi Baltic“ Socialinės atsakomybės strategijos ir vystymo vadovas Liudvikas Aleliūnas diskusijoje ieškojo atsakymų, kaip užkirsti kelią augantiems išmetamo maisto kiekiams.

Švietimas gali pakeisti situaciją

„Švietimas, kaip ir daugelio kitų, taip ir maisto švaistymo problemos sprendime, yra kertinis dalykas, galintis iš esmės keisti situaciją. Jaunąją visuomenės dalį turime supažindinti su šios problemos padariniais, skatinant pokyčius asmeninėse vertybėse ir elgsenoje, – įsitikinęs „Rimi“ socialinės atsakomybės strategijos ir vystymo vadovas L. Aleliūnas. Lygindamas visų trijų Baltijos šalių patirtis, jis pastebi, kad Estijoje suvokimas apie maisto švaistymą yra ženkliai didesnis, o išmetamo maisto kiekis – žymiai mažesnis: „Neišmetantys maisto pas mus teigia 13 proc., Estijoje – 30 proc. gyventojų. Taip yra todėl, kad estai apie švaistymą kalba jau keletą metų, Švedijoje ši tema į viešumą iškelta dar anksčiau.“

„Eurostat“ duomenimis, statistinis lietuvis per metus išmeta apie 56 kilogramus įvairaus maisto. Tai reiškia, kad per metus kiekvienas žmogus tiesiai į šiukšlių dėžę išmeta 4-5 pilnus pirkinių maišus maisto. Jeigu paimsime keturių asmenų šeimą, tai būtų 16-20 maišų vartoti tinkamo maisto, kai tuo tarpu apie milijardą žmonių pasaulyje eina miegoti alkani“, – problemos mastą akcentuoja „Rimi“ atstovas.

Didžiausi maisto švaistytojai – namų ūkiai

Kiekvienais metais „Maisto bankas“ Lietuvoje nuo išmetimo išgelbėja daugiau nei 5 000 tonų maisto, kurį perduoda 600 sunkiau gyvenančiais besirūpinančių socialinių organizacijų, ir tai – ne riba. „Manau, kad faktiškai galėtume išgelbėti ženkliai daugiau maisto, jeigu tai leistų mūsų finansinės galimybės. Išmetamo maisto, kuris galėtų būti perduodamas jo stokojantiems žmonėms, Lietuvoje yra 3-4 kartus daugiau,  „Maisto bankas“ – puikus sprendimas, kaip šį maistą išgelbėti, tačiau tam reikia papildomos iniciatyvos ir resursų iš kitos pusės – gamintojų, prekybininkų, logistikos įmonių, ūkininkų ir net valstybės, kol kas to nėra, – teigia „Maisto banko“ direktorius S. Gurevičius, kaip pavyzdį taip pat minėdamas Estijos veiklos modelį. – Labai džiaugtumėmės, jeigu dirbtume taip, kaip estai, kur „Maisto bankas“ yra strateginis Vyriausybės partneris.“

Lietuvoje pagrindiniai „Maisto banko“ rėmėjai maistu – prekybos centrai. Vieni jų atiduoda visą paskutinę dieną galiojantį maistą – pieno, apdorotus mėsos, žuvies gaminius, vaisius, daržoves, bakalėją. Tuo tarpu kiti – tik tam tikrų kategorijų produktus. „Mes stengiamės įtikinti, kad prekybos centrai plėstų atiduodamo neparduoto maisto asortimentą ir jį atidavinėtų kuo įmanoma anksčiau, tai reiškia, bent dieną prieš pasibaigiant jo galiojimo terminui. Taip galime išsaugoti daugiau žmonėms tinkančio vartoti maisto. Taip pat labai svarbu, jog Lietuvoje pasikeistų labdarai atiduodamo maisto reikalavimai. Šiai dienai galiojantys įstatymai neleidžia mums priimti šaldytos mėsos, jos nepasiturintieji stokoja labai dažnai.“

Diskusijoje akcentuota, kad didžiausi maisto švaistytojai yra ne prekybos centrai, bet namų ūkiai, kuriuose žmonės dažnai išmeta dar vartoti tinkamus produktus. „Žmonės dažnai išsigąsta galiojimo datos, kuri įspėja apie produkto kokybę, bet ne apie maisto saugumą. Pavyzdžiui, namuose kiekvienas duoną vartojame ženkliai ilgiau nei parašyta data ant etiketės. Makaronams, kurių galiojimo datoje nurodytas spalio mėnesis, nieko neatsitiks ir lapkritį. Gali pasikeisti skonis, išvaizda, bet tikrai ne saugumas. Ant tų produktų, kur maistas po galiojimo pabaigos gali pakenkti sveikatai, yra žymima „tinka iki“ data“, – detalizuoja L. Aleliūnas.

Nemokėjimas planuoti – viena dažniausių priežasčių, kodėl išmetamas maistas

Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro, pirmojo Lietuvoje pradėjusio atskirai rūšiuoti maisto atliekas, direktorius Algirdas Reipas teigia, jog išmetamas maistas užteršia visas kitas atliekas: „Mes labai stipriai jaučiame, kad maisto pasirinkimo, sunaudojimo ir rūšiavimo klausimas Lietuvoje yra apleistas. Nors Europoje esame vieni iš lyderių pagal maistui išleidžiamų pinigų kiekį, akivaizdu, kad viso jo nespėjame suvartoti, nemokame planuoti ir galiausiai produktus tiesiog išmetame.“

Nors didesniais kiekiais supakuotas maistas, kuomet nėra galimybės pasirinkti mažesnę pakuotę, yra viena iš maisto švaistymo priežasčių, L. Aleliūnas teigia, jog su šia problema labiau susiduria pavieniui gyvenantys asmenys. Daug dažnesnė priežastis – nemokėjimas planuoti valgymų į priekį. Jam pritaria ir virtuvės šefas Evaldas Žaliukas: „Pirmiausia taisyklė – neikite pirkti maisto alkani. Susidarykite pirkinių sąrašą ir sotūs ženkite pro parduotuvės slenkstį. Tai yra esminis dalykas, jeigu nenorite „pirkti akimis“ ir nusipirkti dvigubai daugiau nei planavote.“

Pasak virtuvės šefo, planuoti visai paprasta. Tereikia pasižiūrėti, kokius maisto produktus jau turite namuose, kokius patiekalus iš jų galėtumėte pagaminti artimiausiomis dienomis ir ko dar trūksta: „Būtent trūkstamus produktus įtraukite į sąrašą ir eikite apsipirkti. Taip pat geriau būtų vengti pirkimo į priekį labai ilgam laikotarpiui, nes planai gali pasikeisti, o nupirkti produktai – sugesti. Siūlyčiau atsisakyti ir labai įmantrių receptų, kuriuos sudaro daug ingredientų. Visos jų pakuotės tikrai į patiekalą nesudėsite, o likučius vargiai panaudosite dar kartą, be to, sunku sekti jų galiojimo terminus, buteliukai, dėžutės užima daug vietos virtuvėje.“

Geriausiai Europoje su atliekomis tvarkosi Prancūzija

Prieš atliekas įstatymą turinčią Prancūziją L. Aleliūnas įvardija kaip Europos ir net pasaulio lyderę, jau dešimtmetį kovojančią su maisto švaistymu: „Prancūzija turi labai detaliai įsivardinusi, kiek procentiškai kiekvienas sektorius gali išmesti atliekų, kiek jų turi surūšiuoti. Prancūzija turi susidėliojusi strategiją su labai ambicingais tikslais iki 2030 m. Ją pasivyti mums, manau, užtruktų apie 5-10 metų. Viskas priklauso nuo to, kiek ryžto šiuo klausimu turės įstatymų leidėjai ir prižiūrinčios institucijos, o kol kas kiekvienas turime kliautis atsakingo verslo ir gyventojų sąmoningumu.“

„Maisto banko“ direktorius S. Gurevičius įsitikinęs, kad reikėtų apeliuoti ne tik į moralinį, bet ir ekonominį maisto švaistymo aspektą: „Mūsų visuomenė keičiasi ir tikiu, kad tie pokyčiai didins spaudimą pramonei elgtis su maistu garbingiau. Iš esmės šį klausimą turėtume spręsti struktūriškai. Viena pusė yra žmonės, kuriuos turime šviesti, kita – gamintojai ir prekybininkai. Visi gali stipriai prisidėti prie maisto išsaugojimo, bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis, ieškant dialogo su valdžios atstovais. Maistas yra didžiulė vertybė – visos gyvybės pagrindas, tad privalome ieškoti būtų, kaip tą vertybę puoselėti.“

Per praėjusius metus vien „Rimi Lietuva“ „Maisto bankui“ perdavė 320 tonų maisto produktų, kurie per socialinių organizacijų tinklą pasiekė 25 tūkst. skurdžiai gyvenančių žmonių 94-iuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Prekinę išvaizdą praradusius, bet vartojimui dar visiškai saugius produktus „Rimi“ siekia parduoti, o ne išmesti, todėl sumažina jų kainą. Bendra Baltijos šalių ir Švedijos komanda ieško inovatyvių sprendimų, kurie padeda ilgiau išlaikyti maistą šviežią, matuoja ir analizuoja maisto švaistymo rodiklius bei dalinasi gerąja praktika, kaip mažinti jo kiekius. Pavyzdžiui, visose trijose Baltijos šalyse „Rimi“ prekių galiojimo monitoringui pasitelkė išmaniąją programėlę, kuri leidžia efektyviai mažinti nurašomų prekių kiekį. Būdama ICA grupės dalimi, „Rimi Baltic“ yra išsikėlusi tikslą iki 2025 metų, lyginant su 2016-aisiais, perpus sumažinti išmetamų maisto prekių kiekį.