Saliamio diena: legendinę Italijos dešrą pamėgo ir lietuviai, bet ja mėgautis dietologė pataria saikingai

Tai vienas iš tų produktų, kurio pirkimui, pasak „Rimi“ produktų vadovės Lilijos Eidukaitienės, neturi įtakos sezoniškumas: saliamiu mėgaujamasi tiek vasarą, tiek žiemą. Tačiau sveikatai palankios mitybos konsultantės, gydytojos dietologės dr. Editos Gavelienės nuomone, bet kokius perdirbtus mėsos gaminius dera skanauti labai saikingai, rūkytų jų geriausia suvartoti tik 50 gramų per savaitę – tiek užtenka užsidėti ant kelių sumuštinių ar picos. Rugsėjo 7 d. visame pasaulyje minima Tarptautinė saliamio diena, tad šia proga „Rimi“ kulinarijos ekspertai namuose kviečia išbandyti ja gardintą picą.

Nuo didikų stalo iki afrodiziako šlovės

Saliamio pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio „salumen“, kuris reiškia, kad produktas buvo laikomas su druska. Masinė dešros gamyba prasidėjo viduramžių Italijoje, kai pradėjo kurtis didelės kiaulidės. Kiaulienos faršas buvo maišomas su vynu ir prieskoniais, dešros brandintos vyno rūsiuose ir parūkomos. 1581 metais žodis „salame“ pirmą kartą aptinkamas kulinarijos knygoje, juo vadinta kiaulienos dešra. Iš pradžių saliamis puikavosi tik ant didikų stalų, bet kai kiaules ėmė masiškai auginti ir kaimo gyventojai, patyrę, kad jos gali tapti geru pragyvenimo šaltiniu, saliamis tapo visiems prieinamu produktu.

Vieningo saliamio paruošimo recepto nebuvo – skirtinguose Italijos regionuose jis gamintas su vis kitokiais prieskoniais. Tad iki šiol kiekviename Italijos regione yra keletas saliamio rūšių, kurių skonis priklauso nuo mėsos tipo, jos malimo ar perdirbimo, riebumo, sūdymo metodo ir dedamų prieskonių. Iki šiol tai viena populiariausių dešrų Italijoje, o šalis pripažįstama viena iš saliamio rinkos lyderių. Aukštos kokybės saliamio dešra atpažįstama pagal smulkiai sumaltą mėsą ir didesnius, idealiai baltus lašinių gabalėlius bei baltąjį pelėsį dešros paviršiuje, kuris natūraliai susidaro brandinimo metu. Italai saliamiu mielai skanina picą, plonai pjaustytą griežinėliais pateikia su kitais produktais kaip užkandį. Saliamis netgi laikoma afrodiziaku, ypač aštri jo rūšis Nduja.

Saliamių įvairovė – skirtingiems skoniams

Nors saliamis dažniausiai apibūdinamas kaip sūdyta, padžiovinta ar šaltai parūkyta dešra iš kiaulienos, su česnaku ir prieskoniais, bet jos variacijų yra begalė. „Vien mūsų tinklo parduotuvėse yra daugybė saliamio rūšių – ir virtas, ir keptas, ir karštai ar šaltai rūkytas, ir vytintas, ir džiovintas parūkytas arba virtas parūkytas. Pastebime, kad populiariausias yra vytintas ir šaltai rūkytas saliamis. Pirkėjai gali rinktis iš vietinės gamybos, taip pat ir iš tradicinių itališkų dešrų: nors daugiausia nuperkama Lietuvos gamintojų produkcijos, tačiau vis populiarėja ir itališkos vytintos saliamio dešros. Taip pat turime plonu baltu pelėsiu padengtos ispaniškos „Fuetec“ dešros, kuri irgi priskiriama saliamio kategorijai. Tai tipiškas ispanų virtuvės mėsos gaminys, kilęs iš Katalonijos, bet populiarus ne tik savo kilmės vietoje, bet ir kituose Ispanijos regionuose bei užsienyje“, – pasakoja „Rimi“ produktų vadovė Lilija Eidukaitienė.

Anot ekspertės, skubantys pirkėjai vertina supakuotą, jau plonais griežinėliais supjaustytą dešrą – jos nuperkama daugiausia.

„Nepjaustytos dešros parduotuvėse dažniausiai laikomos šaldytuvuose, bet nusipirkus ir parsinešus jų namo, reikėtų ant pakuotės pasitikrinti informaciją apie laikymo sąlygas. Dažnai nepjaustytas dešras rekomenduojama laikyti sausoje ir vėsioje ptalpoje, kurioje ne daugiau kaip 18 laipsnių. Daugumos mūsų būstuose, ypač šiltuoju metų laiku, temperatūra aukštesnė, tad tada, jei neturime vėsios patalpos, dešrą geriausia laikyti šaldytuve“, – pataria L.Eidukaitienė.

Skanaukime po truputį

Pasak gydytojos dietologės dr. E. Gavelienės, rekomenduotina rūkytos ar vytintos mėsos gaminių norma gana griežta – tik 50 gramų ir net ne per dieną, o per savaitę, tad dešrų mėgėjai gali gerokai nustebti. „Tačiau juk niekas nedraudžia pajusti skirtingų skonių subtilybes, jei valgoma saikingai. Tai reiškia, kad jei skanavote jų kur kas daugiau, vėliau galima keletą savaičių jų nevartoti,“ – pataria gydytoja dietologė.

Tačiau net ir vartojant ne itin gydytojų dietologų rekomenduotinus produktus ir iš jų gaminant namuose, galima patieklo sudėtį pakeisti sveikatai palankesniais ingredientais.Tada ir plonai pjaustyti saliamio griežinėliai ant picos bus tik vienas iš gardžių priedų. Be to, norintys sutaupyti pirkėjai turėtų nepamiršti panaudoti ir šiek tiek maisto likučių, pavyzdžiui, ant picos uždėti įvairių daržovių, skirtingų rūšių sūrių likučių ar vysti jau pradedančių prieskoninių žolelių.

„Rimi“ siūlo išsikepti picą su saliamiu ir sveikatai palankesniais ingredientais – sugaišite gal kiek daugiau laiko, tačiau tikrai džiaugsitės rezultatu.

Viso grūdo picos tešlai reikės:

• 1 1/2 puodelio kvietinių viso grūdo miltų;
• 2 šaukštų viso grūdo bulguro kruopų;
• 2 šaukštų bolivinės balandos kruopų;
• 1 šaukšto linų sėmenų;
• 3/4 puodelio šilto vandens;
• 1 arbatinio šaukštelio agavų sirupo arba medaus;
• 1 arbatinio šaukštelio aktyvių sausų mielių;
• Žiupsnio druskos;
• 1 šaukšto tyro alyvuogių aliejaus;
• 1 šaukšto skrudintų saulėgrąžų sėklų.

Padažui „Marinara“ reikės:

• Pusės 400g skardinės kubeliais pjaustytų pomidorų;
• 1 šaukštelio susmulkintų Provanso žolelių;
• 2 šaukštelių susmulkinto raudonėlio;
• 2 šaukštelių susmulkinto baziliko;
• 1/2 šaukštelio česnakinės druskos;
• 1/2 šaukštelio pipirų.

Picos viršui reikės:

• 150 g itališko saliamio;
• 200 g tarkuoto parmezano sūrio;
• 1 puodelio tarkuoto mocarelos sūrio;
• 3 mini saldžiųjų paprikų;
• 1/4 puodelio pjaustytų kubeliais raudonųjų svogūnų;
• 1 puodelio vynuoginių pomidorų;
• 1 puodelio „Marinara“ padažo.

Gaminimo eiga:

• Pradėkite nuo padažo: į nedidelį puodą sudėkite kubeliais supjaustytus pomidorus, Provanso žoleles, raudonėlį, baziliką, česnakinę druską, pipirus, viską išmaišykite ir kaitinkite ant vidutinės kaitros, kol užvirs, tada pavirkite maždaug 10 minučių, kol padažas pradės tirštėti.
• Puode užvirinkite 2 puodelius vandens. Sudėkite bulguro ir bolivinės balandos kruopas ir virkite 10 minučių. Perpilkite jas į smulkiagrūdį sietelį ir palaikykite po šaltu tekančiu vandeniu, paskui nuvarvinkite ir paskleiskite ant popierinių rankšluosčių, kad jie sugertų drėgmę.
• Linų sėmenis stambiai sumalkite prieskonių malūnėliu.
• Šiltą vandenį, agavą ir mieles sumaišykite puodelyje. Palikite pastovėti, kol viršuje susidarys nedidelis putų sluoksnis (3-5 min).
• Dubenyje sumaišykite miltus su 1/2 arbatinio šaukštelio druskos; supilkite išplaktą mielių mišinį ir alyvuogių alie viską išmaišykite mentele. Įmaišykite virtus grūdus, maltus linų sėmenis ir saulėgrąžas; dubens viduryje suformuokite vientisą rutulį. Sandariai uždenkite dubenį maistine plėvele ir laikykite šiltoje vietoje, kol tešla padvigubės, maždaug 2 valandas.
• Kepimo skardą pabarstykite miltais. Iškrėskite tešlą ant miltais pabarstyto darbastalio ir kelias minutes minkykite, įberdami tiek miltų, kad tešla būtų ne tokia lipni, bet vis dar drėgna liečiant. Periodiškai pabarstykite rankas miltais, kad nesuliptų. Iš tešlos suformuokite vieną rutulį arba padalykite ją į mažesnius rutuliukus. Padėkite tešlos rutuliuką (-us) ant paruoštos kepimo skardos. Uždenkite rankšluosčiu ir palikite 30 minučių. Tada galima picą
• Patepkite picos pagrindą pomidorų padažu „Marinara“, pabarstykite mocarelos sūriu, ant jo išdėliokite saliamio griežinėlius, užbarstykite pjaustytos paprikos, svogūnų ir pomidorų. Pabaigoje apibarstykite picą parmezano sūriu.
• Kepkite apie 20 minučių, arba kol išsilydys sūris, o picos krašteliai gražiai apskrus.

Skanaus!