Kaip su vaikais kalbėtis apie mirtį? Atsako psichologė

Tada ir supratau, kad temai apie mirtį nebuvau pasiruošusi. Visa laimė, kad mus supa daugybė specialistų, ekspertų ir psichologų, galinčių pagelbėti. Kad ir jums liktų kuo mažiau neatsakytų klausimų, dalinuosi mano paruoštu pokalbiu su psichologe Simona Velikiene, kuri patarė, kaip kalbėtis su vaikais apie mirtį ir kokių klaidų nekartoti.

KODĖL DAŽNU ATVEJU MIRTIES TEMA YRA TABU?

Mirties tema dažnu atveju yra neliečiama. Taip galėjo susiklostyti dėl daugelio priežasčių.

Visų pirma, mirtis yra vienas iš tų reiškinių, kurių žmonės negali iki galo suprasti ir kontroliuoti. Nors tai neišvengiama gyvenimo pabaiga, nežinomybė dažnai sukelia baimę.

Kitas dalykas, mirties tema dažnai susijusi su skausmu, netektimi, kelia liūdesį, todėl daugelis žmonių vengia apie tai kalbėti, kad išvengtų nemalonių emocijų, neprimintų apie savo paties mirtingumą.

Šiais laikais visais įmanomais būdais siekiama sukontroliuoti savo gyvenimą ir sveikatą, o mirtis tarsi pabrėžia žmogaus ribotumą ir nesugebėjimą visiškai kontroliuoti savo likimo. Tai gali kelti nerimą ir norą vengti tokio pokalbio.

KAIP NEIŠGĄSDINTI VAIKO KALBANT ŠIA TEMA?

Kalbant apie mirtį su vaikais, labai svarbu išlaikyti ramų bei supratingą toną, kalbėti trumpai ir aiškiai. Vaikai gali klausti tiesioginių klausimų apie mirtį, todėl svarbu atsakyti nuoširdžiai, nesukeliant papildomos baimės.

Geriausia būtų nenaudoti melagingų ar per daug sudėtingų paaiškinimų. Tokios frazės kaip „užmigo amžinai“, „kažkur išėjo“ gali sukelti nerimą prieš vaikui užmiegant, vaikas gali laukti, kol išėjęs sugrįš. Geriau pasakyti, kad žmogus „mirė ir nebegrįš, bet mes vis tiek jį prisiminsime“.

Galima paminėti, kad kūnas mirė, nustojo veikti, žmogus nebekvėpuoja, nieko nejaučia ir pan. Sakydami tiesą apie mirtį, jūs sumažinsite vaikų baimę ir nežinomybės jausmą.

KĄ ATSAKYTI VAIKUI, KAI JIS KLAUSIA APIE MIRTI?

Vaikai iki 5 metų dar nesuvokia mirties sąvokos, jiems būdingas vadinamasis magiškas mąstymas. Iki šio amžiaus vaikai galvoja, kad miręs žmogus dar sugrįš, atgis ar atsibus, todėl itin svarbu įvardinti, kad artimasis mirė, nes kitaip vaikas gali gyventi nuolat laukdamas. Mažiems vaikams apie mirtį paaiškinkite paprastais žodžiais: „Mirtis reiškia, kad kūnas daugiau nebeveikia. Žmogui nebeskauda, jis nebegali judėti, valgyti ar kvėpuoti.

Kai kas nors miršta, jie nebegrįžta. Tai nutinka visiems žmonėms bei gyvūnams, kai jie sensta arba kai jų kūnas labai suserga”.

Vyresni vaikai nuo 6 metų jau pradeda suvokti, kad mirtis yra negrįžtama ir tai jiems gali sukelti nerimavimą tiek dėl savo, tiek dėl artimųjų saugumo. Vaikai gali kelti netikėtus ir jautrius klausimus, pvz.: „Ar aš taip pat mirsiu?“, „Kas man nutiks, kai mirsiu?“. Galite sakyti, kad visi vieną dieną miršta, bet dauguma žmonių gyvena labai ilgai. Tu esi jaunas ir sveikas, todėl dabar tau apie tai nereikia jaudintis.

Vaikai gali nerimauti dėl savo ar tėvų mirties. Užtikrinkite juos, kad jūs dar ilgai būsite su jais ir pasirūpinsite jų saugumu, pvz.: “Vieną dieną taip atsitiks, bet tikiuosi, kad tai bus po labai ilgo laiko. Aš rūpinuosi savimi ir noriu būti su tavimi dar ilgai”.

Apie gyvenimą po mirties galite paaiškinti pagal savo religinius ar dvasinius įsitikinimus, pvz.: “Kai kurie žmonės tiki, kad po mirties mes einame į dangų arba į kitą gražią vietą, kur gyvena žmonės, kurie mirė anksčiau”.

Galite pasitelkti pavyzdžius iš gamtos, kur ciklai (pvz., augalų gyvenimo ciklas, metų laikai) gali padėti vaikui suprasti, kad mirtis yra natūrali gyvenimo dalis, pvz.: „Matai, kaip rudenį nukrenta lapai nuo medžių? Jie nukrenta ir supūna, bet po kurio laiko vėl užauga nauji lapai. Taip ir gyvenimas turi savo ciklus – visi gyvi dalykai gimsta, auga ir galiausiai miršta.“

Stenkitės pokalbius apie mirtį užbaigti pozityviai, kad vaikas jaustųsi saugus ir mylimas, pvz.: „Nors mes negalime pakeisti mirties, mes visada galime prisiminti tuos, kurie mirė, ir jie visada liks mūsų širdyse.“

Mirties tema gali būti sunki, todėl vaikas gali sugrįžti prie jos vėl ir vėl. Tai normalu. Būkite pasiruošę atsakyti į klausimus ir skirti pakankamai laiko kalbėtis apie tai, kai vaikui to reikia.

Paaugliams ar vyresniems vaikams gali būti naudinga paaiškinti mirtį iš biologinės ar filosofinės pusės, atsižvelgiant į jų brandą ir smalsumą.

AR REKOMENDUOJAMA VESTIS VAIKĄ Į KAPINES?

Klausimas, ar vesti vaiką į kapines, priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant vaiko amžių, jo emocinę brandą, religinius aspektus bei konkrečias aplinkybes (pvz., ar tai artimo žmogaus laidotuvės ar tik kapų lankymas).

Dauguma ekspertų rekomenduoja, kad vaikai maždaug iki 5 metų nebūtų vedami į kapines, ypač laidotuvių metu.

Tokiems vaikams mirtis ir gedėjimas yra sunkiai suprantami, o kapinės ar laidotuvės gali sukelti nerimą ar pasimetimą, nes jie dar nesupranta, kas vyksta.

Jei vaikas nori eiti kartu, reikėtų paaiškinti, kas yra kapinės, kodėl lankote tą vietą, bet taip pat suprasti, kad jam tai gali būti nuobodi ar emociškai sunkiai suvokiama patirtis. Tokiais atvejais kapų lankymas turėtų būti trumpas, nesukeliant daug intensyvių emocijų.

5-9 metų vaikai pradeda geriau suvokti mirties sąvoką, bet dažnai vis dar sunkiai ją priima emociškai.

Vaikams šiame amžiuje kapinės gali būti naudinga patirtis, jei jie norėtų prisiminti mirusį artimą žmogų. Rekomenduojama prieš lankymą kapinėse pasikalbėti su vaiku apie tai, kodėl žmonės lanko kapus, ką tai reiškia. Paaiškinkite, kad tai yra ramybės vieta, kur žmonės prisimena mirusius, o lankymas gali būti susijęs su artimųjų prisiminimu.

Jei vaikas nerimauja ar baiminasi dėl kapinių lankymo, nereikėtų jo versti eiti. Baimė gali kilti iš nesupratimo, todėl ramus pokalbis ir paaiškinimas gali sumažinti nerimą.

KOKIAS KLAIDAS DARO SUAUGĘ, KALBĖDAMI SU VAIKAIS APIE MIRTĮ?

Kai kurie suaugusieji vengia kalbėti apie mirtį su vaikais, tikėdamiesi apsaugoti juos nuo sudėtingos temos. Dėl to vaikas gali jaustis nesuprastas ar nesaugus, nes jam neaišku, kas vyksta. Svarbu atvirai, bet švelniai kalbėti apie mirtį, atsižvelgiant į vaiko amžių. Jei vaikas klausia apie mirtį, neskubėkite atsakyti arba išsisukti nuo temos, nes tai gali tik padidinti nerimą.

Kitas dalykas, tėvai kartais naudoja per daug sudėtingus arba abstrakčius paaiškinimus, pvz., „ji išėjo į kitą pasaulį“ ar „jis užmigo amžinam miegui“. Tokios frazės gali sukelti painiavą arba netgi baimę (pvz., baimę užmigti). Reikėtų vengti miglotų paaiškinimų, kurie gali sukelti nesusipratimų.

Kartais suaugusieji vengia kalbėti su vaikais apie mirusį žmogų manydami, kad kalbos tik dar labiau liūdins vaiką, tačiau vaikams kartais reikia kalbėti apie mirusį žmogų, kad galėtų apdoroti savo jausmus ir prisiminimus.

Skatinkite vaikus užduoti klausimus ir prisiminti gražias akimirkas. Tai padeda vaikui suprasti, kad prisiminimai gali būti šviesūs ir raminantys.