Riešutų mįslė – riešutai ne riešutai, bet vis tiek riešutai

„Riešutai“ yra daugiaprasmis žodis. Jis turi savo botaninę ir kasdieninę buitinę reikšmę, mat ne kiekviena sėkla, ne kiekvienas vaisius, kurį kasdienybėje vadiname riešutu, botanikų gali būti priskirtas riešutams. Pagal botanikų apibrėžimą riešutas yra stambus sausasis uždarasis vienasėklis vaisius. Tačiau buityje riešutais vadinami visi vaisiai, riešutai ir sėklos, kurie turi tvirtą kevalą ir valgomą branduolį. Tai ir tokie netikri riešutai kaip graikiniai riešutai, pistacijos ar migdolai, kurie išgaunami iš kaulavaisių kauliukų, ir vaisų sėklos bertoletijos, ir ankštys – žemės riešutai. Vieni iš populiariausių tikrųjų riešutų yra lazdynų riešutai. Nepaisant kilmės visi minėtieji riešutai yra puikus užkandis ir patiekalų ingredientas.

Plauti riešutus ar ne?

Yra gausybė rekomendacijų, kodėl prieš vartojant įvairius riešutus verta juos nuplauti ar net išmirkyti. Dažniausiai rekomenduojama plauti jau išgliaudytus riešutus – taip nuskalaujamos dulkės, išvengiama cheminių priemonių likučių. Riešutus nuplovus, 7 val. pamirkius, juos patrynus vieną į kitą ir nuskalavus, galima pašalinti nešvarumus, luobeles, riešutai suminkštėja. Tokie mirkyti riešutai ypač tinka žmonėms, kurių didelę mitybos raciono dalį sudaro riešutai, žaliavalgiškiems patiekalams gaminti: trinti, išgauti riešutų pienu vadinamą gėrimą. Išbrinkintus riešutus geriausia suvartoti iškart arba šaldytuve laikyti ne ilgiau nei dvi savaites. Taip pat juos galima susišaldyti. Tačiau jeigu pageidaujate traškių riešutų užkandžių, teks juos vėl išsidžiovinti. Tam patariama pasitelkti vaisių džiovykles arba orkaitę. Riešutų plovėjų oponentai tikina, kad nebūtina plauti riešutų, ypač jeigu jie nesudaro didelės jūsų mitybos raciono dalies. Juk riešutai dažnai jau yra paskrudinti, pasūdyti, tinkami valgyti iškart.

Makadamijos

Makadamijos tai medžiai, brandinantys vaisius su sėklomis, kuriuos ir vadiname makadamijų riešutais arba tiesiog makadamijomis. Šie apvalūs nedideli riešutai laikomi vienais iš brangiausių pasaulyje. Taip yra dėl kelių priežasčių – šiuos riešutus subrandina iki 40 m aukščio užaugantys medžiai. Tam, kad pradėtų brandinti vaisius, jiems prireikia 7–10 metų. Be to, jie nėra labai produktyvūs, o ir auga mažai kur. Dėl ypatingų klimato sąlygų, kurių reikia šiems medžiams, jų dabar daugiausia auginama Havajuose, Australijoje, Brazilijoje, Pietų Afrikoje ir pietinėje Jungtinių Amerikos Valstijų dalyje. Be to, makadamijų sėklų kiautai yra labai kieti, tad joms išgliaudyti reikia specialių technologijų, kurios riešutų kainą dar labiau išaugina. Makadamijos savo skoniu kiek primena lazdynų riešutus, tačiau jų ir skonis, ir tekstūra yra švelnesni. Jie dera desertuose, ypač su šokoladu ir kokosais. Makadamijos taip pat gali būti valgomos ir su aštriais prieskoniais, derinamos su daržovėmis, pavyzdžiui, brokoliais, dedamos į troškinius ir salotas.

Karijos

Karijos graikinius riešutus primena neatsitiktinai – jie priklauso tai pačiai augalų šeimai, abi riešutų rūšys auga ant aukštų medžių, turi kietus kevalus. Tačiau jeigu graikiniai riešutai yra apvalūs, tai karijos – pailgos, ovalo formos. Dažniausiai jos parduodamos išgliaudytos. Karijos yra švelnesnio skonio nei graikiniai riešutai, tad jas mielai graužia vaikai. Kai kuriuose receptuose rekomenduojama karijas kiek paskrudinti, kad jos įgautų išraiškingesnio skonio. Jos puikiai dera ir saldžiuose, ir sūriuose patiekaluose. Iš jų pasigaminsite puikių riešutinių pyragų ar pyragėlių su medumi, sviestu, varške, uogomis. Įbėrę smulkintų karijų, iškepsite aromatingą duoną. Karijos suteiks įdomaus skonio kepsniams, mėsos vyniotinių ar viso kepto paukščio įdarams, paskanins keptą žuvį, salotas, net sumuštinius.

Graikiniai riešutai

Graikiniai riešutai panašiai kaip ir migdolai yra išgaunami iš kaulavaisių. Jų kevalas yra labai kietas, tad šiais laikais maisto gamybai žmonės dažnai perka jau pramoniniu būdu išgliaudytas šių kaulavaisių sėklas. Graikiniai riešutai jau ir Lietuvoje garsūs savo kulinarinėmis galimybėmis. Tai ne tik desertų ingredientas. Graikiniai riešutai patiekalams suteikia tekstūros, traškumo. Jie nuostabiai dera su minkštaisiais sūriais, ypač mėlynojo pelėsio ar ožkos, salotose. Taip pat šie riešutai tinka gaminant šaltus ir karštus mėsos vyniotinius. Gardus yra iš šių riešutų išspaustas aliejus, kuriuo pagardinsite salotas.

Anakardžiai

Anakardžiai bręsta vakarinio anakardžio vaisiaus sėklose. Vakariniai anakardžiai kilo iš Brazilijos, tačiau dabar auga daugelyje tropinių kraštų. Anakardžiai primena mažyčius, 1–2 cm bananus, kurių vienas galas yra platesnis už kitą. Anakardžiai pasižymi salsvu, aliejingu skoniu. Vakarų pusrutulyje jie dažniausiai vartojami kaip užkandis – paskrudinti su cukrumi arba druska, taip pat beriami į salotas. Tačiau Rytų šalyse, kuriose jie auginami, anakardžiai yra dažnas troškinių ingredientas šalia vištienos, kiaulienos, krevečių. Tokiuose troškiniuose paskrudinti anakardžiai dera su kokosų pienu, kario prieskoniais.

Žemės riešutai

Žemės riešutai išauga pupinio augalo – valgomojo arachio – ankštyse. Tačiau savo skoniu ir tekstūra jie labiau primena riešutus, tad ir valgomi kaip riešutai, o ne kaip žirniai ar pupelės. Žemės riešutai – žmonijos maistas nuo senovės laikų. Pirmiausia jie vartoti Pietų Amerikos šalyse, vėliau išplito po visą pasaulį. Dabar iš žemės riešutų spaudžiamas aliejus, gaminamas riešutų sviestas, malami riešutų miltai, riešutai yra skrudinami ir verdami. Skrudinti žemės riešutai yra puikus užkandis su druska arba cukrumi, medumi. Dažnai naudojami kaip desertų dalis. Virtus žemės riešutus mėgsta JAV, Indijos, Kinijos gyventojai. Juos išverda sūriame vandenyje ir valgo kaip greitą užkandį. Visame pasaulyje, gal tik išskyrus Europą, žemės riešutai plačiai naudojami karštiems, sūriems patiekalams gaminti. Jie troškinami kartu su mėsa, svogūnais, česnakais, pipirais. Žemės riešutai neretai patiekiami sumaišius su ryžiais, mėsa, daržovėmis. Pietryčių Azijoje iš žemės riešutų mėgstama gaminti aštrų padažą, kuriuo apšlakstoma kepama mėsa arba salotos. Riešutų sviestą kai kuriose Afrikos šalyse vartoja kaip pagardą sriuboms, morkų, kopūstų ir kitų daržovių troškiniams.

Lazdynų riešutai

Lazdynų riešutus galima vadinti pačiais lietuviškiausiais, nes lazdynai auga ir Lietuvoje. Nuo seno mūsų šalyje žmonės eidavo riešutauti, stebėjo ir gyvūnus, tai darančius. Juk lazdynų riešutus į savo dreves ir olas atsargoms tempiasi voverės, kiti graužikai. Parduotuvėse parduodami riešutai – ne iš Lietuvos girių. Prekybai jie auginami specialiuose ūkiuose, tam pritaikytos ir lazdynų veislės. Lazdynų riešutai valgomi švieži arba pakepinti, iš jų spaudžiamas aliejus. Lazdynų riešutų dedama į duoną, pyragus, saldumynus. Nors įprastai lazdynų riešutai siejami su saldumynais, pabandykite paragauti ir nesaldžių patiekalų su jais. Pavyzdžiui, pakepinę ir sutrupinę užbarstykite ant makaronų ar sriubos – tai patiekalui suteiks subtilaus netikėtumo, kuris tikrai neliks neįvertintas Kalėdų švęsti atvykusių svečių. Iki tyrės sutrinti lazdynų riešutai pagardins žiedinius, Briuselio kopūstus arba keptas morkas.

Migdolai

Migdolų medžiai brandina vaisius, savo sudėtimi panašius į persikus, slyvas ar vyšnias (kaulavaisius), kurių viduje yra sėkla – buityje vadinamas migdolo riešutas kevale. Patys migdolų vaisiai yra valgomi Vidurio Rytuose kartu su datulėmis, tačiau tik kol juose esanti sėkla dar nėra subrendusi. Kilę Viduržemio jūros regione dabar migdolai yra populiarūs visame pasaulyje. Išlukštenti iš kevalo migdolai dažnai valgomi žali arba skrudinti be nieko, su druska arba cukrumi. Iš jų gali būti gaminami dribsniai bei miltai, kuriuos vertina gliuteno netoleruojantys žmonės. Iš migdolų spaudžiamas aliejus, išskiriamas migdolų pienelis, gaminamas migdolų sviestas. Panašiai kaip ir kiti riešutai, Lietuvoje migdolai garsėja kaip desertų – ledų, pyragų, marcipanų, macaron sausainėlių – ingredientas. Tačiau jie yra vartojami ir kitiems patiekalams gaminti. Migdolais gali būti įdaryti mėsos suktinukai arba net visas šventinis keptas paukštis – tai gali būti malonus ir netikėtas kalėdinio kalakuto ar žąsies įdaro inkliuzas. Migdolus verta dėti į troškinius, patiekti virtus su kuskusu ar ryžiais, migdolų dribsniais pagardinsite sriubas ir salotas. Kad migdolai skleistų intensyvesnį skonį, patariama prieš vartojant juos kiek paskrudinti. Jeigu reikia migdolų be žievelių, iš pradžių juos per naktį išmirkykite, tada odelę lengvai nulupsite.

Kedrinės pinijos

Kedrinės pinijos yra vadinamųjų kedrinių, italinių, sibirinių ir kitų pušinių šeimai priklausančių spygliuočių medžių sėklos. Kankorėžiuose subrendę maži pailgi, kiek dideles saulėgrąžas savo forma primenantys „riešutėliai“ dažniausiai parduodami jau išgliaudyti, be rudos luobelės. Kedrinės pinijos yra labai aliejingos, sočios, tad ir įvairiuose receptuose nurodoma jų berti tik šiek tiek. Tačiau to pakanka pajusti švelnų jų skonį. Iš kedrinių pinijų spaudžiamas aliejus, malami miltai, jos pagardins įvairius patiekalus, suteiks jiems malonaus salsvumo. Kedrinės pinijos labai dera prie baklažanų, špinatų patiekalų, su įvairiomis lapinėmis daržovėmis, liesa varške, jogurtu.